Alina Orlova

Visagine gimusi ir užaugusi unikali atlikėja ir dainų kūrėja Alina Orlova per savo karjerą koncertavo įspūdingiausiose salėse bei festivaliuose visame pasaulyje, tarp jų – audros ir liūties draskomame renginyje po atviru dangumi Tbilisyje, liberalioje bažnyčioje Groningene, Paryžiaus Orsė muziejaus salėje, aktoriaus Robert De Niro įkurto kino festivalio „Tribeca“ vakarėlyje Niujorke, populiarioje „The Bowery Ballroom“ salėje, LDK Valdovų rūmų bei Trakų pilies kiemuose.

2010 metais Alina koncertiniais turais Lietuvoje ir užsienyje pristatė savo pirmąjį albumą „Laukinis šuo dingo“. Įprasta manyti, kad antrasis A. Orlovos albumas buvo „Mutabor“. Tačiau iš tiesų jis – lyg trečias: tvirtą muzikinį skonį turinčiai atlikėjai nepatiko, kaip įrašų procese pakito jos dainų skambesys. Nepaisant metus vykusio darbo, ji viską nubraukė ir, pažvelgusi kitomis akimis, kone per mėnesį įrašė dainas iš naujo. Vėliau albumas susilaukė didžiulės sėkmės, jį perleido prancūzai, ukrainiečiai, rusai. „Mutabor“ kūriniuose buvo ir kinematografinio vizualumo – Alinos muzika nuskambėjo kino filme „Žvaigždė“. 2020-aisiais Alina, švęsdama „Mutabor“ 10-metį, pristatė limituotu tiražu išleistą šio dainų rinkinio vinilinę plokštelę.

Sėkmės sulaukė ir 2015 pasirodęs dainininkės albumas „88“, persmelktas devintojo dešimtmečio dvasia. Tai – dvigubą begalybę simbolizuojantys skaičiai, karrtu reiškiantys ir jos pačios gimimo metus. Šį albumą taip pat palydėjo gastrolės po Prancūziją ir Rusiją bei koncertai šalies scenose, persmelkti nostalgišku Marc Almond laikų elektroniniu skambesiu. Paties M. Almond koncertą dainininkė apšildė dar 2008-aisiais.

„Neturiu nė menkiausio supratimo, apie ką Alina dainuoja, bet tai, kaip ji atlieka savo kūrinius, atima kvapą: tokia saviraiškos laisvė, jog net nerūpi, ar ji dainuoja lietuviškai, rusiškai ar angliškai“, – sakė legendinis vadybininkas Peter Jenner, su kuriuo savo laiku debiutavo „Pink Floyd“.